Spalio 31-ją dieną šios žemės kelionę užbaigė Nijolė Abraitytė, chemijos mokytoja, liaudies menininkė – juostų audėja, aktyvi Katalikų bažnyčios bendruomenės narė. Sulaukusi beveik 89. Atrodo, natūrali gyvenimo raida. Ir ką čia jau beprikalbėsi…
Bet juk šitie 89-eri – ištisa epocha!
Istorinių pervartų epocha.
Heroizmo ir niekšybės epocha.
Kaip žmogui tokioje epochoje gyventi?
Jam teko susidurti ir su tuo, ir su tuo.
Nijolei taip pat. Ji – savo laiko dukra.
Net nežinau, kodėl rašau.
Netiesa, – žinau.
Noriu, kad siekdami ateities, jaunieji bent akimirkai atsiremtų į praeitį. Kad patys laiku pasirinktų, kaip jiems gyventi.
Į tą beveik šimtmečio epochą bent punktyriškai noriu pažvelgti atskiro žmogaus – jautrios idealistiškai į gyvenimą žvelgiančios, maksimalizmo iš savęs reikalaujančios mergaitės lemtimi.
Maksimumo? O taip!
Pačiais pirmiausiais pokario metais studijavo chemiją. Ne širdies pašaukta, o praktiškai patarta pasirinkti specialybę toliau nuo ideologijos. Svajonė buvo medicina. Įstoti sutrukdė silpna sveikata.
Buvo subtiliai graži, inteligentiška, turėjo prielankių draugų fakultete.
Bet artimiau draugauti? Nueiti į šokius?
Kai žūsta partizanai?
Kai lageriuose kankinasi šviesiausi Lietuvos žmonės?
Kai tebedunda į Rytus gyvuliniai vagonai, pilni Lietuvos žmonių?
NE!
Jos maršrutai kitokie – Maskva, Murmanskas, Vorkuta ieškant lageriuose giminių, kitų žymių žmonių.
Devyniolikametė, dvidešimtmetė į tas Rusijos platybes, kai net lagerio vardą garsiai ištarti pavojinga labai bijojo. Važiavo bijodama, bet važiavo.
Dar studijuodama dirbo Mokslų Akademijos Chemijos institute pas prof. K.Daukšą. Tasai džiaugėsi Nijolės darbu, kvietė pasilikti institute. Bet buvo viena privaloma sąlyga – stoti į komjaunimą.
NE!
Gavo paskyrimą į Kauną, į kažkokią didelę maisto pramonės gamyklą gana atsakingoms pareigoms. Bet savo vietoje randa nuo seniau dirbančią darbuotoją – aišku, be diplomo. Juoba be tarybinio diplomo. Toji rauda – kur jai, vargšei, pasidėti?!
Ir Nijolei visai svetimo žmogaus rauda svarbiau už savo pačios likimą… Pagaili žmogaus. Atsisako paskyrimo vietos, o pati ieškosi darbo.
Susiranda Marijampolėje chemijos mokytoja. Tikslingai – ten dirbdama galės padėti pokario vargų prislėgtai motinai ir paauglėms seserims.
Jauna graži romantiška mergina įsivelia į nesibaigiančias buities problemas. Iš jų pati viena, kad ir su nedideliu mokytojos atlyginimu, galėtų išsiversti, bet tik ne su trim paauglėm ir vargstančia motina.
Atgaiva – darbas. Gležna mergina tempia iš Vilniaus to meto traukiniais dėžes chemijos reagentų. Chemijos pamokos tapo chemijos pamokomis – su bandymais, su praktikos darbais. Ne vienus metus jai grįždavo studentų, susijusių su chemijos mokslais, padėkos.
Taigi – sunkus darbas, skurdi buitis ir nuolatinė įtampa.
Po eilinio žmonių trėmimo pradeda ateiti į mokyklą laiškai – tie vargani pokario trikampėliai, išmesti iš vagonų ir kažkieno gerų rankų sunešti į pašto dėželę…
Laiškai, kaip paprastai, atnešami į mokyklos raštinę. Ir mato Nijolė: pavarto, pavarto juos partinės organizacijos sekretorė, suplėšo ir išmeta į šiukšlių dėžę. Nutaikiusi momentą, surenka juos Nijolė – atiduoda adresatėms. Bijodama. Tai juk buvo pavojinga – galėjo ir darbo netekti, ir NKVD gniaužtuose atsidurti.
Visą gyvenimą buvo labai religinga. Bet Marijampolėje į bažnyčią nenueisi! Sekama, kas eina į bažnyčią, ,,imamasi priemonių“. Važiuoja Nijolė į Gižus. Bažnyčia dar uždaryta. Lūkuriuoja šventoriuje. Ten ją ir sulaiko. Ko? Kaip? Kodėl? Ne pirmas sykis – Vilniuje jau irgi ne kartą tų ,,Kas, kaip, Kodėl, Kur?“ būta. Ir tiek į sąmonę tai įsirėžė, kad ligi pat gilios senatvės tie KGB košmarai ją kankindavę.
Ši kelionė mokykloje išviešinta, apsvarstyta.
Palaužia Nijolę toji gyvenimo įtampą.
Suserga sunkia liga.
Dirbti toliau negali.
Gyvena su brolio šeima.
Tačiau net ir šitokį smūgį patyrus, atsiranda tarsi antrasis kvėpavimas. Jai į pagalbą skuba buvęs jos mokinys psichiatras A. Kaunas. Ilgus metus buvo jos gydytojas, jos moralinė atrama. Nijolė atranda savo veiklos barą: audžia juostas, originalias, gražias. Ne kartą dalyvauja liaudies meistrų parodose, visada labai gerai įvertinama. Didžiam jos džiaugsmui – juostų vėliavos dažnoje Lietuvos bažnyčioje. Jos juosto netgi Vatikane lietuvių koplyčioje.
Įsitraukia į disidentų veiklą. Grupė marijampoliečių važiuoja į disidentų teismus. Į salę neįleidžiami, gieda ir meldžiasi prie teismo durų už teisiamuosius monsinjorą Svarinską, Kovaliovą. Platina ,,Katalikų Bažnyčios kroniką“
Kai miršta brolis ir brolienė, likimas tarsi kompensuodamas baisias netektis, atsisuka į Nijolę palankiausia puse – ją pradeda globoti humaniškas psichiatras Rokas Ryselis.
Nijolė priimama į Marijampolės šv. Mykolo Arkangelo globos namus.
O čia jau atskira kalba.
Tai ne valdiška įstaiga.
Tai NAMAI!
Tai NAMŲ žmonės! Su širdimi, atjauta, meile.
Šiuose namuose seneliai ne tik apšvarinami, pavalgydinami. Seneliai mylimi, atjaučiami, globojami. Tai didžiulis Globos namų direktorės St. Požarskienės ir jos suburto kolektyvo nuopelnas. Šiuose Globos namuose nėra vietos aplaidumui, nešvarai, piktam žodžiui. Juose maistas kvepia namų virtuve. Juose surengiamos bendros šventės, gimtadieniai, koncertai. Šiltomis dienomis nepajėgiantys eiti išvežami rateliuose į gėlėmis apsodintą vidinį kiemą. Žmogus šiuose namuose ligi paskutiniųjų savo dienų laikomas žmogumi.
Ilgame netekčių kelyje gyvenimas į Nijolę atsigręžė ir šviesiąja puse – gerais žmonėmis. Ir kai pažvelgi, kiek tų gerų žmonių jos kelyje buvo, nušvinta viltis – yra, yra tų gerų žmonių Lietuvoje.
Tikriausiai ir bus.
[:]